piemuo

piemuõ sm. (3^a) K, piemuõj (3^a) Drsk, piemuõn (3^a); gen. sing. -eñs, ­eniẽs, -enès, píemenio; nom. pl. píemens, -enes, -enys, -enaĩ; gen. pl. piemenų̃, -enių̃ 1. SD243, H, R, K vaikas, kuris gano gyvulius: Šeštų metų Joniukas jau piemuo J.Bil. Mes ganėm, piemenaĩ buvom Mšg. Reikia ganyt keliem piemenám Arm. Nebuvo piemenès an arklio (arklių neganydavo) Asv. Piemuõj nori aždirbt dovanų iš šeiminyko Dv. Kur tas ma[no] piemuõ, kad karvių neišvarinėja? Grv. Buvau píemeniu tuos namuos Dglš. Ant kalnelio, pakalnėlėj piemenys gano aveles A.Strazd. Pri kožnos karvės piemuõ Ėr. Piemuõn išginė bandą į pūdymą Krž. Būdavo bent keli piemenys: du par kiaules, du par arklius, du par karves Kp. Šeši píemenes ir vienas pastyrius Aps. Ugniakurą lauke píemenes sukuria Smal. Piemenaĩ juos (jaučius) pamuštravoja Pb. Apipliupijo píemenį ir piemenę su vandenimi pirmą sykį genant, kad karvės būtų pieningos J. Sūrį píemenie už apvainikavimą karvių Yl. Išlupk piemen[iui] kailį Alk. Kaip lietus lyja, tai piemuõ šunio vietoj būva Kp. Toks iš jo tę piemuõ – miega i miega Plm. Jau tę toks ir piemuõ – kiaulės kur nori, tę nusiveda Dkš. Toks iš tavęs vyras dar – nė piemenio gero neatstosi Slnt. Reikia ieškot piemenès Pb. Ar jau užmiršai, kaip pernai, píemeniu būdams, ožkas ir kiaules glūpas pas Bleberį šėrei?! K.Donel. Duok píemeni valgyt Brš. Blezdinga gieda: piemuõ besotis, piemuõ besotis – išgindamas ėda, pargindamas ėda, da noria i įsikišti Mžk. Buvom didelių piemenų̃ [būrys], bet bijojom kibti pryš Šts. Ten be piemeniẽs nieko nepadarysi Slnt. Kas daugesn eis, jei ne piemuo?! Lk. Mums reik gero piemeñs Slnt. Šitokio piemenès neregėjau Rš. Gyvatė išlindo iš po kero ir, gylį išleidusi, šliaužė piemenspi Blv. Mes dar piemenaĩs dainavom šitą dainelę Švnč. Kur aš čiulbėsiu anksti rytelį: piemens išdraskė mano lizdelį (d.) J.Jabl. Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako tartum kupkeliai kniūpšti, kaip Mickevičius sako A.Baran. Iš piemeñs nespėjau išeiti, už pusvaikį turėjau pristoti Krš. Išbėgę iš piemenų, iš ūkio gauna atskiras pajamas, bandomis vadinamas LTR(Žg). | prk.: Žmonims reik piemeñs, ka valdytų kas Krš. ^ Piemeñs paskutinis amatas Vkš. Esu linksmas kaip piemuõ, gyvatę užmušęs Krtn. Piemeniui visi lašeliai, tik ne visi kąsneliai Rz, Pšl. Piemenie ne šventa, šunie ne pasninkas KlvrŽ. Piemuo meluo[ja], savo kailį vaduo[ja] VP37. Gaspadorius bus nebus, piemenùkas musis būt Šlčn. Darbinykas ar bus, o piemuõj musija būtie Lz. Velug piemenio ir botagas LTR(Jrb). Iš piemenio tai da bus žmogus LTR(Ds). Gera būt ir píemeniui, kad ganyt nereiktų Sb. Piemenim Kalėdos, o gaspadoriam bėdos Švnč. Eisiu piemenuosna, kad negalėjau kuniguosna KrvP(Stk). Mažas piemenė̃lis dvejais trejais švarkiukais apsivilkęs (svogūnas) Šmk. 2. žmogus, kuris gano gyvulius: Už piemenį priims, jeigu traktorininku nepriims Bgs. Lazda piemenes SD129. Arklių piemuo SD103. Piemenimus, ganantiemus pekų KlM20. Ožkų piemuo SD109. Avių piemuo CII384. Buvo ... piemenys anameg krašte budri DP41. Girdi, kas destis su keltuvomis, kad miegti piemenes SPI286. Tarnai tavo yra avių piemeniais Ch1Moz47,3. Nuog piemenių KN140. Piemenius apstojo KN139. Tada ateidavo piemenys bei atstumdavo jas (bandas) BB2Moz2,17. Angelų pulkas piemenump atėjo Mž188. Angelai piemenimus pasakė linksmybę Mž74. Kiekvienamui viernam piemeni tokiam MP184. Buvo kaip avys, neturinčios piemenies BtMr6,34. 3. SD243, P bažn. ganytojas (kunigas ar vyskupas): Piemenimis bažnyčios yra vyskupai A.Baran. Be žinios piemenes Rymo DP246. Paliko ant savo vietos piemenius ir rėdytojus savo avinyčios, tai yra bažnyčios Jzm. Turim klausyti balso piemenies savo gerojo BPII66. Padaręs vienus apaštalais, kitus – pranašais, kitus vėl piemenimis ir daktarais DP236. Idant tai darytumbim, ką mumus piemenes liepia ižg katedros DP191. O aukščiausias byskupe ir piemenie dūšių mūsų! MKr13. Sugrąžinti este piemenesp ir byskupop Bt1Ptr2,25. ║ pasaulinės valdžios atstovas: Piemenes svietiški DP208(paraštėje). Karaliūs, kunigaikščiai, sūdžios, storastos, burgmistrai ... turi būti ištikimais piemenimis ir turi rėdyt, gint, draust ir bart avis o paduotinius savuosius DP208. 4. dar nesuaugęs, nesubrendęs žmogus, pusbernis, vaikigalis: Da jaunas buvau, piemuo Nj. Vaikai paaugėję į piemenų didumą LMD. Čia tie vyrai tokie píemens Brt. Išvažiavo su tokiu píemeniu, ka bijo kumelės Pš. Aš tau ne piemuõ – kiaulių abudu neganėm! Trgn. Mano, kad čia píemenį rado NdŽ. Tu jau būk vyras, ne piemuõ Dkš. Kai ženijos, suaugęs vyras buvo: piemuõ nesiženijo Gg. Aš mažiukas buvau, piemenùkas – kas man rūpėjo Erž. Liūliai liūliai, berneli, liūliai liūliai, piemenaiti (supant vaiką) Mrc. ^ Kalba kaip piemenaĩ Tršk. Bovijas kai piemenaĩ OG245. Alus ne [v]anduo, kunigai ne piemenys S.Dauk. Padėk Dieve! – Dievas negi piemuõ (atsakoma, kai per dažnai sako „padėk Dieve“) Km. Pri bliūdo kopūstų vyras, pri dalgio piemuo VP38. 5. menk. kas nerimtai, piemeniškai elgiasi: Mat, piemenaĩ, ką išsigalvoja! Tršk. Su piemenim̃ neprasidėk – paskui neturėsi ramybės! Jnš. In piemenį pristok – pats liksi piemuo Ds. Tokia statyba – tai piemenų̃ darbas Jnš. Išlaužyti sodo medeliai – tai piemenų̃ darbas Jnš. Čia tik piemenų̃ darbas Ds.

◊ píemenį dė́ti trenkti, smogti: Kad aš dėsiu vieną piemenį, nepajusi, kaip sukniusi! Krtn.

piemenė̃lių mìšios NdŽ bažn. ankstyvosios Kalėdų mišios.

piemenùkų muĩlas LBŽ bot. karčioji putokšlė (Polygala amarella).

piemeñs šmõtas keik. niekam tikęs žmogus: Ak tu, piemens šmotas, gausi į sprandą! Jnš. Ką tas piemens šmotas išmano! Lž.

piemeñs tarbẽlė; LBŽ bot. trikertė žvaginė (Capsella bursa pastoris).